Empiriniais stebėjimais Burbulis daro išvadą, kad Trakų vasara mieste trunka tris linksmas dienas, o „Trakų tragedija“ – visą likusią vasaros dalį.

Kad ir pažiūrėkime į per amžius nesuvaldomą kazusą prie Akmenos ežero Trakų miesto pašonėje. Nors stovi kelio ženklai, draudžiantys statyti automobilį palei judrų plentą, žmonėms tai nė motais. Eina net vedini vaikais.

Ir kodėl gi nestatyti, jeigu vieną kartą pabandei ir nepajutai jokio sankcijų poveikio, antrą, trečią kartą ir taip toliau. Juk kelių ženklas ten ne be reikalo – jis ir turi užtikrinti, kad toje kelio atkarpoje būtų išvengta nelaimių.

Dažnas prisimena ir šį kelią kirtusią pėsčiųjų perėją, tad eina nesidairydamas, nors perėjos seniai nebėra. Žingsnis iki nelaimės.

Tai toks chaosas Trakuose, kurie ieško biudžete mizernų pinigų paremti vargšus policininkus. Čia prasiėję pareigūnai baudomis kasdien susirinktų ne tik atlyginimą ir labai gerą premiją. Bet kam rinkt, jei galima nerinkt. Kelių eismo, kaip ir daugybė kitų taisyklių Trakuose negalioja.

Tiksinti bomba Trakų miesto prieigose. Ir tik maloni lemtis nulemia, kad ten dar neįvyko didesnė nelaimė. O tuo tarpu mūsų meras Andriukas kone kiekvienais metais susitinka su Trakų rajono policijos komisaru tipo aptarti rajono viešojo saugumo.

Atrodo, jie ten vienas kitam jaučia kažkokį malonybių fetišą, kai vienas kitą apdovanoja padėkos raštais, paspaudžia rankas ir kaip tikri fotomodeliai nusifotografuoja.

Juk visuomenė gali ramiai miegoti vien nuo pijaru paversto fakto, kad įvyko tarpinstitucinis susitikimas. Gaila labai, kad nulinės vertės.

Taip ir gyvename. Trakai – per amžius.