Čia aš, Šimas Burbulis. Ar pratęsiame mūsų Trakų rajono savivaldybės slaptųjų protokolų temą? Šį kartą Burbulis kreipiasi į jaunimą, o tiksliau teiraujasi, kaip jie jaučiasi, kad su jais susiję reikalai sprendžiami be jų žinios už uždarų durų?

Trakų klerkai užsimojo ant viso rajono parengti mokinių telefonų ir kitų informacinių technologijų naudojimosi tvarką. Suprask paprastai – bus daug ribojimų ir atsiras griežta kontrolė.

„Suprantame, kad telefonus būtina riboti jaunesniųjų klasių mokiniams, nes jie vien tik žaidžia, nejuda per pertraukas, atsiraukus nuo telefono jiems būna sunku susikaupti ir išgirsti, ką sako mokytojai. Tačiau, mes, vyresnieji, 10-12 klasių mokiniai neturėtume būti lyginami su penktokais”, – sakė vienas Trakų rajono abiturientų.

Burbulis skelbia Trakų rajono mero Andriuko sudarytos darbo grupės sąrašą ir turi paprastą klausimą – kodėl šioje darbo grupėje nėra nei vieno jaunimo atstovo? Ar uniformuotas paauglys nėra jaunimas? Ar mokyklos uniforma kaip ir kalinio uniforma nesuteikia jaunimui jokių teisių?

Kodėl meras Andriukas nepagalvojo, kad į tokią darbo grupę reikėtų įtraukti ir mokinių atstovų? Kur jaunimo reikalų koordinatoriai, kur mokyklų mokinių savivaldų atstovai?

Kodėl tyli apie jaunimo laisves ir teises skiesti mėgstanti Seimo darbuotoja jaunimo reikalų „gynėja“ Edita Rudelienė?

Ar Trakų klerkai ir politikais save vadinantys asmenys jaunuomenę prisimina tik tada, kai ateina rinkimai? Ar tada, kai gali pasidaryti nuotraukų socialiniams tinklams? Taip, šita politikų kompanija, vėl pompastiškai fotografavosi Rūdiškėse, kur atidarė jaunimo erdvę.

Net seniui Burbuliui aišku, kad iš senų bezdalių sudaryta darbo grupė, kuri savo prabėgusioje jaunystėje žinojo tik laidinį telefoną, dabar spręs tolyn į pažangą pabėgusio jaunuolio ateitį. Tie patys liberalai, kurie kėlė klausimą, kad reikia leisti jaunimui balsuoti nuo 16 metų, nori uždrausti jiems mokykloje naudotis išmaniosiomis technologijomis?

O gal Trakų rajono mokiniai net nežino, kad artėja pokyčiai dėl telefonų ir kitų technologijų naudojimo? Nežino, nes yra užrakinti ir atskirti nuo pasaulio, net ir tie, kurie mokosi taip vadinamoje mąstymo mokykloje – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur iš tiesų mąstyti draudžiama, o mokyklos direktorė elgiasi su mokiniais lygiai taip, kaip partijos, kuriai jie priklauso, vadovybė – verčia aklai paklusti?

Burbulis dalijasi gimnazistų laišku

Nuo rugsėjo pabaigos Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje įvesta nauja tvarka. Mes, abiturientai, jaučiamės mokyklos administracijos varžomi, nes atėję į mokyklą esame uždaromi jos patalpose be galimybės išeiti iki pietų. Daugelis iš mūsų turime „langus“ tarp pamokų, kurie, kaip pati gimnazijos direktorė Jolanta Martyncevienė yra pasakiusi, yra skirti tik pamokų ruošimui – tai yra mūsų laisvalaikis. Visgi dabar mūsų teisės visiškai negerbiamos.

Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet mokykloje jaučiamės lyg įkalinti. Kai dėl šios situacijos kilo audra, vietoje dialogo sulaukėme tik pretenzijų dėl išlaužtų durų. Duris netyčia išlaužė mokiniai – jos buvo pravertos, išeidami išstūmė, o vėliau jų atgal niekas neįleido.

Bet juk mes nesame nusikaltėliai. Manome, kad administracija turėtų atsižvelgti į mūsų, pilnamečių mokinių, norus, taip pat į nepilnamečių ir jų tėvų nuomonę. O ne tiesiog vienašališkai nuspręsti uždaryti visus išėjimus, išleidžiant tik pas gydytojus. Jei jums bus įdomu, galėtumėte parašyti straipsnį apie šią situaciją ir taip padėti mūsų mokyklos administracijai suprasti, kad tokia tvarka yra neteisinga.

Tvarką nustatė direktorė, o mokyklos taryba palaikė jos sprendimą. Mūsų manymu, toks draudimas gal ir tinka gimnazistams iki 10 klasės, bet tikrai ne 11–12 klasių mokiniams, kurie turi daug „langų“ tarp pamokų.

Mes patys atsakome už savo veiksmus, tačiau šiuo atveju nei mūsų, nei tėvų niekas neklausė.

Mokyklos administracija mums atsakė trumpai ir aiškiai – išleidžiama tik pas gydytoją, parodžius pažymą.

Oficialiai kalbama, kad durys rakintos dėl narkotikų platinimo, bet realiai mes manome, jog tai daroma tik tam, kad būtume priversti valgyti valgyklos maistą (kuris, beje, labai prastas).

Mažesni mokiniai dar išrankesni nei mes, tad jiems dar sunkiau. Visa ši tvarka atrodo kaip bandymas mus kontroliuoti „kaip šuniukus“. Bet tada kyla klausimas – apie kokią laisvę, pasirinkimą ir mąstymą galima kalbėti?