Čia aš, Šimas Burbulis. Paskutiniai įvykiai su Trakų rajono jaunimu, kuris neturėdamas kur savo energijos išlieti, o gal net ir po agresija pasislėpusio potencialo išvaduoti, paskatino Burbulį pasidomėti jaunų žmonių gyvenimu ir apsilankyti byrančiuose raudonų plytų rūmuose – Trakų kultūros ir meno centre.

Kai merui nėra kuo pasigirti

Vadinamoji Atvira jaunimo erdvė yra įkurta šitame pačiame apšiurusiame pastate, kurį Trakų liberalai prieš kiekvienus rinkimus vis pagal kitokį praplautą projektą žada atnaujinti. Nū, bet kultūra palauks.

Kaip sakant, koks statinys, tokie ir mūsų tarnai, atstovaujantys rajono kultūros politikai. Toje pačioje kultūrinėje kriošenoje yra įsikūrusi ir Trakų rajono viešoji biblioteka, kurios vadovė ne taip seniai buvo nušalinta nuo pareigų dėl girtuoklysčių darbo vietoje.

Oho, kaip tada Trakų rajono meras Andriukas išstojo viešai ir pareiškė, kad nušalinimas būtinas, nes jis netoleruoja tokių antisocialinių reiškinių. Bet tokia ta politika, kai geriausia viešam linčui visada pateikti pjaniūgas su raudonomis nosimis ir tuo pačiu maskuoti tikrus rajono sopulius su nekompetentingais darbuotojais.

Visi tada išlindo teisti chipovą bibliotekininkę. Tai čia nors buvo bohemos atstovė, čia galima rasti pateisinimą, o kiek dar visokių alkašautojų su baltomis apykaklėmis sėdi kituose ir net svarbesniuose rajkomo postuose. Kai kurie taip močina nepradžiūdami, kad net asmeninius vairuotojus turi nusisamdę.

Bet kažko tyli mūsų fantastinis jaunasis meras apie įvykius Lentvario mokslo šventovėse. Nėra ką pasakyti, nėra kuom pasigirti, parodyti visuomenei, ką Trakų politikai padarė dėl savo jaunimo visapusiško tobulėjimo ir užimtumo.

Kai nieko nėra, tada ir sunku paaiškinti visuomenei, kad tas Lentvario įvykis, kai M. Šimelionio gimnazijoje vyresnis mokinys sumušė septintoką, buvo tik atsitiktinumas, o ne susikaupusių problemų Vezuvijaus išsiveržimas.

Perdegusi lempa ir masyvus falas

Kadangi įėjimas į Trakų kultūros namus yra viešas ir laisvas, bet kuriam prašalaičiui lengva patekti ir į Trakų jaunimo erdvę. Burbulis įkišo nosį į jaunimui išskirtą mažą kamurkę, kur tas jaunimas ir glaudžiasi laisvalaikiu užuot šlaistęsis gatvėmis.

Būtent, kad ne specialiai įkurtą ar specialiai pastatytą, o tiesiog išskirtą erdvę, nes nū kažką reikia daryti su tuo jaunimu, tai va jums pora kvadratinių metrų.

Nors jaunimas kelia asociacijas su šviesa, tyrumu, bet kamurkės lubose dega vos viena lempa, kita užgesusi amžiams ir voratinkliais apraizgyta. Atrodo, kad čia, prieblandoje, renkasi ne mūsų ateitis, o įpykę „Kovos klubo“ nariai iš Čako Paloniuko romano.

Galbūt jaunimas čia ir nesirenka vienas kito padaužyti, bet jaunimo erdvėje, matomoje vietoje ant stalo, guli daug ką simbolizuojantis kažkokio jaunuolio nupieštas meno kūrinys. Ganėtinai masyvus ir stangrus falas arba tiesiog birka liaudiškai tariant.

Į archetipus besigilinęs Karlas Gustavas Jungas galėtų pasakyti, kad falas simbolizuoja susiformavusią asmenybę, kuri turi aiškų požiūrį į supančią aplinką.

Duok Dieve, kad „didingo stajako“ autorius norėjo per sudėtingą simbolių grandinę parodyti, kad jaunimas seniai padėjęs ant Trakų valdžios ir nieko iš jos nesitiki.

Kaip sakant, yra oficialioji gyvenimo dalis, kai mokyklos aktų salėje turi šlovinti ten atvykusius politikus, pavyzdžiui, kokią nors Rudelienę ar Kietavičių, ir ji yra neoficialioji dalis – tavo vidinis maištas ir bręstantis tvirtas charakteris.

Valdžia nesivargino investuoti pinigų

Apsižvalgius po Trakų jaunimo erdvę, susidaro įspūdis, kad čia jaunoji chebra sukasi pati, kaip gali. Sukrauta pigiausia buitinė technika, bet tvarkingai prižiūrėta – mikrobangų krosnelė neaptaškyta maisto likučiais, kas labai būdinga studentų bendrabučiams.

Šaldytuvas kukliai apytuštis, bet taip pat, matyt, tvarkingai prižiūrimas paties jaunimo. Gal nors čia Trakų valdžia galėtų kas savaitę papildyti tą šaldytuvą kokiais gėrimais ar užkandžiais. Kad ir nealkoholiniu alumi, kaip sveika B vitaminų alternatyva visokiems energetinių gėrimų šūdams.

Jaunimo erdvė apkalta pigiu laminatu, sumesti seni baldai. Kaip jau Burbulis sakė, susidaro įspūdis, kad Trakų jaunimui erdvė buvo ne specialiai paruošta prieš tai aptariant tos erdvės idėją su pačiu jaunimu, bet tiesiog priskirtos tokios patalpos, kokios buvo.

Ir net nesivarginant investuoti bent kokių 5 – 10 tūkst. eurų, kas yra lašas jūroje, palyginti su tarnautojų šeimos narių gaunamais užsakymais iš savivaldybės biudžeto ar neseniai savivaldybės įsigytomis rankų darbo posėdžių salės kėdėmis už 17 tūkst. eurų iš aukščiausios kokybės itališkos jaučio odos, įvertintos ne prastesniu nei ISO 9002 kokybės sertifikatu. Kai viena kėdė kainavo daugiau nei 630 eurų…

O kas jaunimui? Ant grindų tiesiog numestas kažkoks kiliminės dangos raižinys, kuris net neuždengia pigių plytelių vaizdo. Kampe sumesti keli apšiurę sėdmaišiai.

Įdomu, kodėl tik keli, jeigu vien Trakų rajono savivaldybės administracija pastaruoju metu tu sėdmaišių vis pirko, pirko ir leido tūkstančius eurų. Kaip visada – vienas sėdmaišis jaunimui, du sėdmaišiai kažkokiam tarnautojui namo…?

Byrantį tinką maskuoja menas

Jaunimo erdvės vidinis išėjimas atsiveria į kiemą, kuriame dar nuo komunizmo laikų sudėtos baisios plytelės, kaip iš niūrių Edgaro Alano Po romanų. Juk tiek nedaug iniciatyvos su finansine injekcija reikėtų iš Trakų tarnautojų pusės, kad bent vasaros vakarais tas kiemas suspindėtų naujomis spalvomis. Gal net kokį grilį-kiaušinį galima būtų užfundinti jaunimui, kad ir kažką pačirškinti turėtų ant ko.

Kieme dar ir apdaužyti seni žibintai, o tiksliau, tai kas likę nuo jų, nes jie įmontuoti buvo prieš dešimtmečius ir niekam nerūpi jų atnaujinti. Nuo sienų byra tinkas, bet pagarba meniškam jaunimui, kuris maskuoja tą byrėjimą meno kūriniais. Kad ir žemės gaubliu. Gal čia dar vienas užslėptas simbolis, kad visas pasaulis išgyvena tą pačią tragediją, jog atsakingus viešuosius sprendimus priima durniai-vidutinybės. Nuo Trakų provincijos politikų iki JT organizacijų.

Tokie būtų lengvi pamąstymai, ir tegul nepyksta ant Burbulio ta jaunimo dalis, kurie visai nesutinka su senioko kritika ir galvoja, kad jaunimas turėtų džiaugtis ir dėkoti Trakų tarnautojams ir visokioms ciocėms Editoms bent jau už tai ką turi. Kitaip sakant – tokia skurdi, atšiauri, sovietmetį menanti aplinka grūdina, o augantis rinkėjas niekada nieko nereikalaus, nes taip jau bus įpratęs.

Tokie jaunieji spaliukai gali ir mokytis puikiai, nes gerai iškala jiems pateikiamą informaciją, bet jie niekada nemokės nei meniškai birkos nupiešti, nei kritiškai mąstyti ar aprėpti savo protu kitokių horizontų, nes bus matę tik apšiurusią Trakų kultūrkę.

Štai kodėl gąsdina perspektyva, kad ir Trakų jaunimas vis labiau apgaubiamas po oranžiniu politiniu skėčiu, įtikinant, kad turi būti dėkingas ir už tai, ką turi.