Duobė iškasta, artimieji ašarą braukia, kunigėlis laukia, bet laidoti velionio negali. Nėra dokumento. Šita fantasmagoriška istorija iš serijos, kaip „Trakuose gyventi gera“, kai čia ne tik sirgti negali, nes nėra kam gydyti. Čia net numirti ramiai negali, nes po mirties artimiesiems dar gali tekti įrodinėti, kad tu tikrai numirei.

Burbulis dalijasi nutikimu, apie kurį pasakoja velionės giminaitis. Jo šeimai iš Rūdiškių, beieškant, kas išrašys mirties liudijimą, kelias dienas teko blaškytis po visą Trakų rajoną.

Tai kada galėsime palaidoti?

Močiutė mirė penktadienį, rugsėjo 4-ąją, po pietų. Atrodytų, po žmogaus mirties artimiesiems lieka vienintelis sunkus darbas – atsisveikinti ir palaidoti brangų žmogų.

Tačiau Trakų rajone po mirties prasideda dar viena kelionė – per gydymo įstaigas, kabinetus ir užrakintas duris ieškant mirties liudijimo.

Žmogus miręs. Greitoji pagalba mirties faktą konstatavo. Dokumentai yra. Tačiau mirties liudijimo nėra. Ir kyla absurdiškas klausimas: kaip laidoti žmogų, kai biurokratiniu požiūriu jo mirtis dar neįforminta?

Pagal nustatytą tvarką medicininis mirties liudijimas yra dokumentas, patvirtinantis nustatytą žmogaus mirties faktą ir būtinas mirčiai užregistruoti.

Penktadienis

Pirmiausia susisiekiau su Rūdiškių poliklinika. Paaiškėjo, kad abi gydytojos kažkokiu būdu tuo pačiu metu atostogauja – viena Ispanijoje, kita Lietuvoje.

Susisiekus su viena iš jų, gavome atsakymą: „Aš neturiu kompiuterio sodyboje, tad nieko negaliu padėti.“ Ką gi, gerų atostogų, ramių sapnų, taip sakant.

Rūdiškių poliklinikos darbuotoja pasiūlė važiuoti į Trakų ligoninės priimamąjį. Esą ten mirties liudijimą išrašys.

Nuvažiavus į Trakų priimamąjį, mūsų vos neišvarė. Pasakė: „Mes tokių dalykų nedarome.“ Žodžiu, eilinis Trakų rajono bajeris – mums nepriklauso.

Šeštadienis

Internete parašyta, kad Rūdiškių poliklinika šeštadienį dirba.

Atvykstame prie durų.

Durys užrakintos. Ne, pasirodo informacija internete klaidinga. O gal jau iš streso nebematome. Tai kaip ruoštis laidotuvėms?

Sekmadienis

Laidoti vis dar negalima, nes nėra mirties liudijimo. Lekiame į Onuškį. Pateikėme dokumentus ir greitosios medicinos pagalbos išrašą apie mirties konstatavimą.

Onuškio poliklinikos slaugytoja pasakė, kad dokumentą padarys gydytoja „kada galės“.

Gydytoja – Eglė Balsytė-Mažeikienė.

Žmogus miręs. Laidotuvės suplanuotos. Dokumento reikia dabar. Tačiau gydytoja išrašys tada, „kada galės“.

Sekmadienio vakarą mirties liudijimo vis dar nėra.

Pirmadienis

Močiutę jau būtinai reikia laidoti. Jau pirmadienis. Kunigas laukia. Laidotuvės suplanuotos. O dokumento, patvirtinančio tai, kas visiems akivaizdu, nėra. Jau nervinamės visi. Močiutė turėjo būti palaidota vakar. Pirmadienis – darbo diena. Nežinia ką pasakyt giminaičiams.

9 valandą ryto Trakai mus vėl nukreipė į Onuškį. Skubiai kreipiausi pas gydytoją Eglę Balsytę- Mažeikienę. Ji pasakė, kad mirties liudijimą išrašys.

Tačiau atvykus į Onuškio polikliniką – tuščia.

Gydytojos nėra. Slaugytoja pasiėmė mūsų kontaktus ir pažadėjo perduoti jai.

Grįžus į šarvojimo vietą, apie 10 valandą mama dar kartą paskambino į Onuškio polikliniką.

Atsakymas: „Mes nereguliuojam daktarės. Kada galės, tada išrašys.“

O mums iki laidotuvių – vos kelios valandos. Kunigui reikia pateikti mirties liudijimą.

Šeimai pasiūloma: „Bandykit laimę kitur, gal pasiseks gauti mirties liudijimą greičiau.“

Kokia čia dar laimė? Laidotuvės pas mus, o jūs mums siūlote kažkokioje mirties liudijimo gavimo loterijoje dalyvauti?

Ir štai – maždaug dar po valandos stebuklas įvyksta. Mirties liudijimas išrašomas. Spėkit, kur?

Ne Rūdiškėse, ne Onuškyje, o Aukštadvaryje.

Tokia buvo mūsų šeimos kelionė ieškant šito svarbaus dokumento.

Kas dėl to atsakingas?

Mano nuomone, pirmiausia atsakymų dėl atsakomybės turėtų būti prašoma Rūdiškių ambulatorijos, tiksliau, Trakų rajono sveikatos centro, kuriam ir priklauso šitas Šeimos medicinos Rūdiškių skyrius, administracijos.

Taip pat – klausimas dėl dviejų gydytojų, kurios tuo metu buvo atostogose. Viena Ispanijoje, kita Lietuvoje. Jų pavardžių, kaip giminaitis, aš nežinau, tačiau atsakingi asmenys tikrai gali išsiaiškinti, kas tuo metu turėjo užtikrinti pacientų ir mirusiųjų artimųjų aptarnavimą. Kas buvo atsakingas?

Dar vienas klausimas – kodėl pirmadienį Rūdiškėse nebuvo budinčio gydytojo?

Juk nei ligos, nei mirtis atostogų grafiko nepaiso.

Šioje istorijoje skaudžiausia ne tai, kad žmogus mirė. Mirtis yra gyvenimo dalis.

Skaudžiausia tai, kad po žmogaus mirties jo artimieji, užuot galėję ramiai atsisveikinti, buvo priversti patys ieškoti ir lakstyti po visą rajoną, kas gali išduoti dokumentą, patvirtinantį jau įvykusį faktą.

Rūdiškės siuntė į Trakus.
Trakai – į Onuškį.
Onuškis laukė, kada galės gydytoja.
Galiausiai dokumentas atsirado Aukštadvaryje.

Sistema veikė. Tik niekas mums nepasakė, kaip. Tad nemirkit savaitgalį. Trakų rajone niekam nepriklauso atsakomybė net mirties akivaizdoje.

***

Tad Burbulio klausimas „kompetentingajai“ Trakų rajono rajono savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų komandai: „Tai kas jums, po velnių, priklauso, jei net numirti Trakų rajone ramiai negalima?“